Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės orientalizmas

2003 m. Nr. 11

Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės „posūkio į Tibeto kultūrą“ intymumas ir dva­sinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo Algimanto Švėgždos ir bendražy­gio Pauliaus Normanto Rytų nostalgiją. Tačiau neverta šių panašumų perdėm sureikšminti. Juos vienija brandžiai asmenybei būdingos humanistinės nuostatos, platesnių erdvių ilgesys, tai, kad svarbius gyvenimo tarpsnius jie praleido už Lietuvos ribų, sugebėjo giliau, tarsi iš šalies pažvelgti į save, į tė­vynės kultūros privalumus bei problemiškas puses. Šios intelektualios inteligen­tų šeimoje išaugusios menininkės kelias į Rytus ir savo vietos pasaulyje ieškoji­mas kupinas daugybės išgyvenimų bei patirčių.

Tibetas J. Ivanauskaitei – ne tik „dvasinė būsena“, bet ir daug daugiau… Tai – slėpiningų svajų pasaulis, Pažadėtoji žemė, tikro tikėjimo ir autentiškos būties metafora. Neatsitiktinai jos programinė knyga „Prarasta pažadėtoji žemė“ pra­sideda filosofiniais apmąstymais šia tema. „Tibetas… Aš visada svajojau apie šią šalį, kaip dykumomis vedžiojamas benamis svajoja apie Pažadėtąją žemę, kaip viduramžių mistikas – apie Kristaus karalystę, kuri rasis po Apokalipsės. Sunkiausiomis valandomis primindavau sau, kad tai dar nėra liūdesio bedugnė, ji, tikroji, atsiveria tada, kai staiga užplūsta nenumaldomas niekada neregėtos šalies ilgesys. Laimingiausiomis akimirkomis žinojau, kad tai dar nėra palaimos viršūnė, ji – ten, Himalajuose, ant Pasaulio Stogo. Neįstengiau to apsakyti kitiems jokiais žodžiais, o mano veiksmai daugeliui atrodė visai nesuprantami. Todėl vieną po kito ėmiau prarasti artimus žmones. Vienatvės dykuma plėtėsi, bet ji man patiko, nes kažkuo priminė neregėtą Tibeto peizažą. Vis dažniau pasi­jusdavau savo žvėrišku ilgesiu (kai norisi staugti) išduodanti Lietuvą, o daugel pažįstamų ir nepažįstamų tai man nuolat su pagieža primindavo“ (J. Ivanauskaitė, „Prarasta pažadėtoji žemė“, Vilnius, „Tyto alba“, 1999, p. 5).

Rašytojos kūryboje daug rafinuoto intelektualizmo, slopinamų geismų galios, intymumo, noro pasislėpti nuo vulgarių pašalinių žvilgsnių, sudėtingų dvasinių procesų aprašymų, kurio yra ne tik autorės kūrybinės biografijos faktai, bet ir konkretaus meto intelektualų dvasinių ieškojimų liudijimas. Todėl ir J. Ivanauskaitė mane domina ne tik kaip rašytoja, dailininkė, etnologė, fotomenininkė, žurnalistė, visuomenės veikėja, o pirmiausia kaip unikalus sociokultūrinis reiškinys, intelektuali asmenybė, kuri sugebėjo dvasiškai perkeisti save ir pakilti į kitą, svetimą filisterinei sąmonei, egzistencijos ir būties procesų suvokimo lygmenį. Daug metų tarsi iš šalies stebėdamas jos kūrybinę evoliuciją vis dažniau prieinu prie išvados, kad ją formavo aukšti sau ir gyvenimui keliami reikalavi­mai: ryžtas, valia, nuolatinis darbas su savimi, intensyvus dvasinis gyvenimas, sugebėjimas mesti iššūkį visuomenėje viešpataujančioms konvencijoms.

Pastarųjų metų J. Ivanauskaitės kūryboje, interviu ir kalbose įvairiomis progomis išryškėjo esminis kokybinis pokytis, virsmas asmenybe, subtiliai jaučiančia gyvenimo procesų metamorfozes, atsakomybę už tai, kas vyksta pasauly­je. Beje, ir pati menininkė kalba apie nuolatinį asmenybės kismą. „Esu įsitikinusi, kad žmogus – kaip tekanti upė, nuolat keičiasi… Yra tam tikros pamatinės moralinės ir etinės normos, kurios lieka, tačiau kita – permainų ir virsmų sritis“ („Lietuvos aidas“, 2000 m. birželio 3 d., p. 22).

Garsaus literatūros kritiko Kosto Korsako anūkė, talentingo dailininko ir sub­tilios menotyrininkės dukra Jurga Ivanauskaitė augo kultūros simbolių prisod­rintoje terpėje, knygų, meno kūrinių, pokalbių apie įvairių tautų kultūros bei meno reiškinius aplinkoje. Tikriausiai šeimoje išryškėjo pirmosios susidomėjimo Rytais užuomazgos. „Rytai, – sako ji, – mane visada masino, nuo vaikystės žavėjausi japonų kultūra, paskui Indijos, galiausiai atradau Tibetą. Manau, kad Eu­ropos saulė iš tikrųjų nusileido tuomet, kai apie tai paskelbė Schopenhaueris.“ Ilgainiui ji persiėmė humaniškomis budizmo filosofijos idėjomis. Pripažindama genų ir vaikystėje supusios aplinkos svarbą rašytoja mano, kad gimdamas kiekvienas žmogus atsinešu ir unikalią „programą“, nesusijusią su genais.

Prisimenu Jurgą nuo studijų Dailės institute antrojo kurso. Tuomet ji man pasirodė svajinga, kupina vitališkos energijos studentė, emocionali ir užsisklen­dusi savo hermetiškame vidinių išgyvenimų pasaulyje. Toks įspūdis susidarė per retus seminarus ir egzaminus, kai studentai dažnai atsiskleidžia netikėtomis mintimis. Atrodė, kad, studijuojant institute, ją, kaip ir daugelį individualybių, degė dėstymo rutina, tuometiniai ideologiniai suvaržymai.

Kita vertus, Jurgos negalėjo neveikti septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį Lietuvoje išryškėjusi alternatyvių mąstymo, kūrybos būdų paieška. Jurgą skati­no maištingumu garsėjusiame institute viešpatavusi autoritetingų profesorių palaikoma laisvamanybė, tradicinės tarp pažangesnių dėstytojų ir aktyvesnių studentų vyravusios antitarybinės bei bohemiškos nuostatos, įvairių undergroundo kultūros reiškinių išplitimas, bitlomanijos, bitnikų, hipių ideologijos įtakos augimas, naujausių Vakarų dailės, muzikos albumų ir įvairių samizdato filosofinės, religinės, teosofinės, orientalistinės literatūros knygų platinimas, kuris tuomet daug rūpesčių kėlė įvairioms ideologinėms bei represinėms struk­tūroms.

Orientalizmas Lietuvoje, kaip ir visoje sovietinėje imperijoje, septintajame devintajame dešimtmetyje tapo svarbia opoziciškumo ir nusišalinimo nuo mark­sistinės ideologijos apraiška, bėgimo nuo niūrios bei nepriimtinos tikrovės būdu. Ženkliai išaugo per tarptautinius bibliotekų mainus ir samizdato kanalus gau­damos bei sparčiai užsienio bei rusų kalbomis tiražuojamas orientalistinės lite­ratūros knygų srautas: A. Wattso, D. T. Suzuki, R. H. Blyth, M. Uedos, A. Coomaraswamy studijos, iš kurių autentiškumu išsiskyrė buriatų B. Dandarono (1914–1974), artimo V. Sezemano draugo, praleidusio kartu daug metų sovietiniuose konclageriuose) samizdato išleista knyga „Budisto mintys“. Tuomet daugelio gyvenimo prasmės ieškančių lietuvių intelektualų dailininkų, rašytojų Rytų pasaulio ir budistinės kultūros pažinimo keliai nu­sidriekė į tolimą Buriatiją, tvirtinusią budizmo citadelę sovietinėje imperijoje. Dar nuo studijų Maskvos universiteto laikų daug vasarų praleisdavau Buriatijoje ir puikiai pažinojau šį reto grožio kraštą bei jo žmones. Kadangi nuo 1979 m. vadovavau Lietuvos orientalistų asociacijos veiklai ir turėjau plačius ryšius su įvairiais sovietinės imperijos orientalistikos centrais, padėdavau ke­liaujantiems į budistines šventyklas, vienuolynus rekomendacijomis ir detaliais paaiškinimais, pravertusiais tolimose kelionėse į nepažįstamus kraštus. Ši dau­gelio lietuvių iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių piligrimystės į Rytus ir sudėtingų jų santykių su saugumo organais istorija šiandien, išskyrus nedaugelį dalyvių, yra nežinoma ir reikalauja išsamesnių tyrinėjimų.

Dailės institute kaip jokioje kitoje aukštojoje Lietuvos mokykloje įsiplieskė daug metų užsitęsusi dramatiška pažangiausių profesorių ir dėstytojų kova su ideologiniais partinių ir „saugumo“ organų apribojimais. Dailės institutas tuomet kunkuliavo aistromis ir buvo vienas pagrindinių intelektinės rezistenci­jos centrų, kuriame formavosi opozicinės nepriklausomybės atgimimo ideologijos kontūrai. Šioje maištingoje terpėje formavosi ir individualistės Jurgos pasaulėžiūra. Ji spontaniškai veržėsi iš sovietinės ideologijos ir akademinės ruti­nos apribojimų, jai atrodžiusio perdėm siauro kūrybinės raiškos pasaulio kameriškoje savo prigimtimi grafikoje; ieškojo sričių, kuriose galėtų laisviau reikštis. Pamenu, kad studijuojančią antrame ar trečiame kurse Jurgą ir tapybos besi­mokiusį A. Skačkauską rekomendavau poetui M. Martinaičiui, kuris Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus universitete kuravo jaunuosius rašytojus, kad šis pakviestų juos į kūrybinę jaunųjų literatų vasaros stovyklą Puvočiuose.

Pirmasis „palikęs įspūdį“ ryšys su Rytais ir budistine kultūra, jai, kaip ir daugeliui to meto lietuvių menininkų, buvo Buriatija. „Tai, – prisimena Jurga, – jau buvo visai kitas kraštas, kita kultūra. Supratau, kad mane visuomet trauks kraštai, kur yra mažai civilizacijos, laukinė gamta, o ne išlaižytas komfortas.“ Užbaikalės bekraščių miškų, kalnagūbrių ir stepių platybėse ji tikriausiai pirmą kartą pajuto dar neišnykusį pirmapradį žmogaus ir jį supančios gamtos pasaulio vientisumą, sugebėjimą gėrėtis gamtos grožiu, būties pilnatve, valandų valan­domis kontempliuoti kalnus, debesis ar žvaigždėtą dangų. „Pirmoji kelionė į bu­distinę šalį – Buriatiją, – aiškina ji, – buvo spontaniška, bet po jos jau magėjo žūt­būt pasiekti jei ne patį Tibetą, tai bent jau tibetiškojo budizmo centrą Indijoje – Dharamsalą. Ten pirmą kartą nuvažiavau vienam mėnesiui, bet pirmoji kelionė mane taip užbūrė, kad vėliau (su pertraukomis) Himalajuose (Indijoje, Nepale ir Tibete) praleidau beveik 5 metus. Šiaip jau visų tų kelionių (vidinių ir išorinių) pradžia buvo susitikimas su Dalai Lama Vilniuje prie Arkikatedros, 1991 m.“ („Savaitė“, 2001 m. vasario 3–4 d., p, 3).

Rašytoja kelionę suvokia kaip meditaciją ar kontempliaciją. Iš tikrųjų imliam žmogui kelionės ir domėjimasis kitų, ypač Rytų tautų, išsiskiriančių turtingomis tradicijomis, kultūra neretai tampa svarbiu pasaulio ir savęs pažinimo šaltiniu. Pirmoji du mėnesius užtrukusi kelionė į Dharamsalą, kur gyvena pagrindinė tibetiečių diaspora tremtyje ir Dalai Lama, atvėrė rašytojui visai kitus pavergtos Tibeto tautos kultūros istorijos aspektus. Antrosios kelionės metu apie dešimt mėnesių ji lankėsi įvairiose tibetiečių kolonijose ir vienuolynuose Indijoje, o trečiojoje apie pusmetį praleido Ladake, vadinamame „Mažuoju Tibetu“, kuris kadaise priklauso istoriniam Tibetui, o dabar įeina į Indijos sudėtį. lr pagaliau šių “invazijų“ į Rytus maratoną vainikavo ketvirtoji – įspūdingiausia – kelionė į išsvajotą Tibetą, pagrindinių jo budistinės kultūros centrų lankymas. „Nors kelionėje, – prisimena rašytoja, – buvo ir labai sunkių akimirkų, beveik nepakeliamų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau lygiai tiek pat buvo ir džiaugsmo – tyro, visa apimančio, beveik švento. Net ir mirdama galėsiu prisiekti, kad kelionių po Rytus periodas buvo pats svarbiausias, lemtingiausias ir laimingiausias gyvenime. Visą tą laiką jaučiausi sklidina ypatingo įkvėpimo. Taip atsira­do trys dokumentinės knygos apie Tibeto kultūrą ir religiją, eilėraščiai, romanas „Sapnų nublokšti“, piešiniai (108 mandalos), fotografijos ir vidiniai, dvasios kūriniai, kurie išoriškai tėra niekaip išreikšti, bet man – patys brangiausi“ (ten pat).

Pažintis su Tibetu ir gyvenimas budistinės kultūros erdvėje stipriai paveikė J. Ivanauskaitės pasaulėjautą, išmokė kantrybės, kitokio požiūrio į pasaulį, žmones, kasdieninį gyvenimą, pakeitė vertybių sistemą. Budizmo filosofija mokė valdyti emocijas, būti sąžiningai su savimi, visuose įžvelgti gerąjį pradą. Kalbėdama apie savo santykį su Tibetu rašytoja prisipažįsta, kad jame „pirmą ir vienintelį kartą gyvenime pajutau tobulą harmoniją su savimi, su mane supančiais žmonėmis, gyvūnais, žeme, vandeniu, dangumi ir Dievu. Atrodė, tarsi fizinis ir metafizinis Tibeto peizažas specialiai man sukurtas arba aš jam sukur­ta. Tai buvo su niekuo nepalyginamas absoliučios pilnatvės ir palaimos jausmas. Galėčiau sakyti – tai buvo pusę vasaros besitęsiantis katarsis“ („Lietuvos aidas“, 2000 m. birželio 23 d.). Šis sąlytis su Tibeto kultūra ir įsijautimas toks stiprus, kad rašytoja netgi prabilo apie metafizinį kraujo šauksmą, teigė, kad jos kraujo grupė labiau būdinga Azijos, o ne Europos gyventojams. Natūralios gamtos prieglobstyje Rytuose ji patyrė tokią dvasinę palaimą, kuris nustelbia visus ci­vilizacijos teikiamus patogumus. Kai rašytoja sako, kad „po kelionių į Tibetą moka nepakeliamos nostalgijos priepuoliais ir norėtų paskutinius gyvenimo metus praleisti ir numirti Tibete“, aš ją suprantu, kadangi panašus emocinis tarsi antrosios gimtinės ryšys mane sieja su pietine Baikalo pakrante ir tolimos Kamakuros kraštovaizdžiu.

Galime teigti, kad J. Ivanauskaitė, daug metų klajodama po įvairius Rytų kraštus, – Buriatiją, Indiją, Nepalą, Tibetą, – ten ieškodama Pažadėtosios žemės, išgyveno esmines dvasines metamorfozes ir atrado pati save. Kelionės, susidūri­mas su kitų civilizacijų reliktais suteikė jai daug svarbių kūrybinių impulsų, padėjo susimąstyti apie nenumaldomą laiko tėkmę, amžinybę, žmogaus būties efemeriškumą. Savo knygose ji išmintingai moko nesureikšminti kultūrų skir­tumų, nuolatos primena apie dažnai ignoruojamus, tačiau daug svarbesnius įvairių rasių, civilizacijų ir tautų žmonių panašumus. Šią tiesą ji suprato keliau­dama po įvairius kraštus, bendraudama su žmonėmis, stebėdama mylinčių žmonių, tėvų ir vaikų santykius. Nenuostabu, kad Tibete ji nejautė kalbos barjerų, „kadangi tibetiečiai, kaip ir daugelis Rytų tautų žmonių, yra labai įdėmūs, paslaugūs ir tarsi telepatiškai jaučia, kai reikia pagalbos“.

Dėl orientalistinių įtakų kokybiniai pokyčiai išryškėjo įvairiose J. Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybinės veiklos srityse, kurios papildė viena kitą. Migravimas tarp skirtingų kūrybinės saviraiškos sričių, nuostatų įvairovė neabejotinai skatino jos kūrybinę evoliuciją, padėjo giliau ir įvairiapusiškiau pažvelgti į ją dominančius reiškinius bei grynai formalius, su vidine architektonika susijusius meno aspektus. Augantis dėmesys literatūrinei formai, žodžio magijai („Pastaraisiais metais daug galvojau apie kalbą, taip pat apie neverbalines žodžiais neišreiškiamas įžvalgas ir atsivėrimus“) jos kūriniuose susipynė su filosofiniais apmąstymais, antropologinėmis, etnologinėmis, religijotyrinėmis žiniomis ir psichologinėmis įžvalgomis.

J. Ivanauskaitė visas knygas parašė verčiama vidinės būtinybės. Pradėjo novelėmis ir trumpais apsakymais. Pirmasis rinkinys „Pakalnučių metai“ pasirodė 1985 m., kai Jurga tebesimokė Vilniaus dailės institute. Vėliau išleido dar vieną novelių rinkinį – „Kaip užsiauginti baimę“ (1989) ir penkis romanus: „Mėnulio vaikai“ (1988), „Pragaro sodai“ (1992), „Ragana ir lietus“ (1993), „Agnijos magija“ (1995), „Sapnų nublokšti“ (2000). Po kelionių į Himalajus parašė tibetietiškąją trilogiją: „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999), „Kelionių alchemija“ (2003).

Tačiau menininkė kartu dirba ir vaizduojamosios dailės bei fotografijos srityse. 1997 m. pavasarį ji pristatė visuomenei parodą „Mandalos“, kur eksponavo Himalajuose sukurtus 108 darbus, kurie piešti akvarele, kreidelėmis, pieštukais, flomasteriais. Juose yra daug rafinuotos stilizacijos, savitai transformuotų indiškos miniatiūros elementų. Kai kuriuose koliažuose panaudoti Himalajų augalai. Cikle – penkios pagrindinės įvairiuose kraštuose skirtingą simbolinę prasmę turinčios spalvos: balta, raudona, geltona, mėlyna ir žalia. Šią parodą papildė 30 fotografijų. Kita fotografijų paroda „Tibetas – Kita realybė“ 1999 m. buvo eksponuota LITEXPO parodų rūmuose. Trečioji – „Tibeto Mirusiųjų kny­ga“, dvylikos tapybos darbų ciklas – buvo pristatyta 2002 m. vasarą Vilniuje ir Kaune.

J. Ivanauskaitės fotolakštuose atsispindi pasaulis, pažįstamas iš garsiųjų, jau chrestomatinėmis tapusių P. Normanto fotografijų; atrodo, tie patys kraštai, žmonės, kraštovaizdžiai, tačiau, nepaisant neabejotino jos pirmtako plakatiškos poetikos poveikio, regimi esminiai skirtumai. Jurgos fotolakštuose įprasmintas pasaulis yra emocionalesnis, vitališkesnis, intymesnis, jame svarbesnis vaidmuo teikiamas dinamiškai tapybiškai kompozicijai, spalvos emocinio poveikio jėgai.

Įvairios J. Ivanauskaitės kūrybinės raiškos sritys rodo, kad ji yra „didžiajame pažinimo Kelyje“. Kelionės į Rytus ir gilinimasis į budizmo filosofiją jai ne tik padėjo suprasti kitokią vertybių hierarchiją, bet ir intensyvaus dvasinio gyveni­mo svarbą, padėjo išsiugdyti kitokį požiūrį į civilizacijos istoriją, gamtą, žmogų, jo silpnybes, suvokti atvirumo pasauliui reikšmę.

J. Ivanauskaitė, kaip ir jai dvasiškai artimi A. Švėgžda, P. Normantas, iki šiol, nepaisant didėjančio tarptautinio pripažinimo, Lietuvoje išlieka deramai nesuprastu kultūros reiškiniu. Apie tai prabyla ir pati rašytoja: „Iki šiol jaučiuo­si neradusi vietos lietuvių literatūros kontekste ir su kiekviena knyga jame tam­panti vis didesniu svetimkūniu. Gal tai – iškreiptas požiūris, bet jis maksimaliai aštrina vos ne kosminės vienatvės jausmą ir sukelia daugybę abejonių savimi. Kūryba man yra labai svarbi gyvenimo dalis, ir jeigu ji iš tikrųjų nieko neverta arba tik vidutiniška, tuomet kartais atrodo, kad geriau rinktis nebūti negu būti“ („Lietuvos rytas“, 2000 m. birželio 23 d., p. 22).

Rašytojos kūryboje savitai susipina racionalus mąstymas, geismo sublimacija ir lakios intuicijos polėkiai. Jai labai svarbūs asmeniniai išgyvenimai ir autentiški patyrimai; „Dažniausiai knyga, – sako rašytoja, – man įdomi ir brangi tol, kol rašau, į skaitytojų rankas patekusi, ji tarsi liaujasi buvusi mano dalis ir man priklausyti. Gyvenime vadovaujuosi principu: svarbi pati kelionė, o ne jos tikslas“ (ten pat). Budistai ir daoistai nuolatos tvirtina: nereikia perdėm prisirišti prie savęs, per daug sureikšminti savo kūrybos, nebijoti skirtis su savo kūriniais, gėrybėmis, kadangi žmogus yra tik dulkele begaliniame būties rate. Noras išsiveržti iš siauros erdvės, išvysti svaiginančias panoramas, patirti naujų pojūčių ir pažinti Rytų religijas padėjo rašytojai tolerantiškai žvelgti į skirtingas konfesijas. Ji pakankamai subrendęs ir išmintingas žmogus, kuris suvokė, kad neverta aukštinti ar žeminti vienos ar kitos religijos, nes jos visos skirtingais keliais veda į vieną ir tą patį tikslą, todėl ir kiekvieno žmogaus valia rinktis sau dvasdiškai artimiausią iš visų religinės patirties pažinimo kelią. Budizmą ji laiko artimiausia iš visų religijų, ji suvokia ne kaip dogmų rinkinį ar ritualų laikymąsi, o pirmiausia kaip nesavanaudišką meilę ir užjautą kenčiantiems, nesitikint jokio atpildo. Budizmas ją traukia siūlomų būdų įvairove paliesti žmogaus dvasią.

Žavi J. Ivanauskaitės savidisciplina, sugebėjimas įveikti europietiškąįj egocentrizmą, lietuvišką tautinį uždarumą ir noras keisti save kaip unikalią asmenybę laike. Moteriai, ypač iš tokio uždaro pasaulio, kuriame mes pusę šimtmečio gyvenome, tokios metamorfozės tolygios žygdarbiui. Ji maištavo prieš pasaulyje susiklosčiusią tvarką, engiamų tautų teisių pamynimą, visuomenėje nusistovėjusias konvencijas. Šios pastangos ir pagimdė Jurgą kaip asmenybę.

J. Ivanauskaitė daug laiko ir energijos skiria kovai už pavergtų tautų teises. Ji sielvartauja, kad į kovotojus dėl Tibeto ir Čečėnijos laisvės galingiausios, savo interesus ginančios, valstybės žvelgia abejingai. Tibeto tragedija, kaip taikli ji rašo knygoje „Ištremtas Tibetas“, nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę: „Laisvajai spaudai tyli Tibeto kančia ir bežadis pagalbos šauksmas atrodo nepakankamai efektingi… Ar ne tą patį spengiantį pasaulio abejingumą ilgus dešimtmečius kentė ir Lietuva?“ („Ištremtas Tibetas“, Vilnius, „Tyto alba“, 1996, p. 7). Rašytoja mums nuolat primena, kad abejingumu ir tylėjimu mes neatleistinai išduodame tuos, kurie kenčia. Ją iš tikrųjų jaudina pavergtų ar kenčiančių tautų bei žmonių likimas. „Dabar, kai Indijos Gudžarato valstijoje įvyko žemės drebėjimas, ją apraudu kaip savo antrąją tėvynę, kurios žmonės man brangūs kaip broliai ir seserys“ (ten pat, p. 9)

A. Švėgžda, P. Normantas ir J. Ivanauskaitė yra daug sudėtingesnės bei reikšmingesnės nepriklausomybę atgavusios Lietuvos asmenybės nei mes įsivaizduojame. Tai – autentiški menininkai. Platus požiūris į pasaulį padėjo jiems išsivaduoti iš lietuviškojo provincialumo, nevisavertiškumo kompleksų. Šie ir jiems artimi žmonės lietuviškajam mentalitetui atveria naujas vertybines orientacijas.